„Kas išauga iš vunderkindų?“ – anaiptol ne retorinis klausimas: vieni „perdega“, neatlaikę fizinio ir psichologinio krūvio, kiti pakeičia specialybę, realizuodami save kitose sferose, o kai kurie, reti vienetai – iš vunderkindų pavirsta ryškiais muzikantais. Vieną jų girdėsite liepos 29-ą dieną 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Graysonas Masefieldas pradėjo tyrinėti akordeoną dar labai ankstyvoje vaikystėje – faktiškai, nuo tada, kai jau sugebėjo pajudinti šį nemenko svorio instrumentą. Kadangi abu tėvai – profesionalūs akordeonininkai, berniukui atrodė natūralu išmokti tampyti dumples ir spaudyti mygtukus taip, kad tai neerzintų namiškių. Dabar atlikėjas yra keturiolikos įvairiausių konkursų bei talentų varžytuvių laureatas, kurio šlovė sklinda toli už gimtojo Oklendo ribų ir kurį recenzentai vadina vienu iš akordeono lyderių pasaulyje. Išgirdusiems jo grojimą nekyla abejonių, kad Maselfieldas vertas tokio titulo.
Jo pirštai viršija visus leistinus greičius, tikslumas verčia kilstelėti antakius griežčiausius kritikus, atmintis bei instrumento valdymo lengvumas pranoksta įsivaizdavimą apie tobulybę... Ir, nors klausytojus savaime užburia vien jau fizinis muzikanto vikrumas, neapsakoma technikos laisvė, tai dar ne viskas. Graysonas Maselfieldas pakeri tarptautinių konkursų teisėjus bei akordeono muzikos žinovus ne bėglumu ar svaiginančiais tempais, o muzikalumu, interpretacijų darna, labai geru laiko, formos pojūčiu, skoningu dinamikos reljefu, natūraliu frazavimu... Bet svarbiausia jo grojime, ko gero, yra polėkis, neišblėstantis nuo koncertinių turų šurmulio ir persmelkiantis kiekvieną pasirodymą: atrodo, Masefieldas negali išgauti iš akordeono abejingo garso, instrumentas yra tarytum jo paties balso tąsa, o kiekviena nata – tarytum žodis, kurio jis negalėtų ištarti be jausmo.
Nors jam vos dvidešimt treji, vaikinas yra tikras akordeono asas, kurio pirštuose slypi Mozarto pasažų vėriniai ir daugiasluoksniai įmantrių fugų ažūrai, žaismingos miuzetės pagražinimai ir pašėlęs Piazollos tango pulsas... Liepos 29-osios Kristupo vasaros festivalis užleidžia sceną šiam nepaprastam virtuozui, kuriuo neįmanoma nesistebėti, kurio muzikavimas išplėšia griausmingus „bravo“ bet kurioje salėje, kur jam bebūtų tekę koncertuoti.
